Kunako eilės

Aš myliu savo kompiuterį
Myliu jį labai prilabai
Kai naktį aš jį išjungiu
Pasidaro chrenova labai

Negaliu be jo aš gyventi
Negaliu nė sekundės dienos
Įsijungęs ryte aš triumfuoju
Vėl laimingas ir linksmas jaučiuos

Išgėriau starkos
Kaip gerai
Jaučiuosi smagiai
Ir linksmai
Už lango jau naktis juoda
O starka man tu kaip žinia
Esi geriausia, tu - jėga

Mintis šią naktį kamuoja viena
Atimti sau nekaltybe ar ne
Taip aš išprotėti baigiu
Be bobos daugiau negaliu

Nekenčiu aš saulės
Bo ji labai šviečia
Aš mėgstu tamsą
Nes jinai juoda

Aš esu nesveikas bičas
Nes patinka man tik kičas
Sudarykite man planą
Kaip pamilti tikrą meną

Aš nekenčiu tavęs
Nes tu mane myli
Aš nekenčiu tavęs
Nes tu esi graži

Aš nekenčiu tavęs
Nes tu seksuali
Aš nekenčiu tavąs
Nes tu esi saldi

As nekenčiu tavęs
Nes tu esi arti
As nekenčiu tavęs
Nes tu skaniai kvepi

As nekenčiu tavęs
Nes tu mane lieti
As nekenčiu tavęs
Nes tu mane kenti

Žudyk visus, kas tau gyventi maišo.
Žudyk visus, kurie tau nemieli.
Žudyk visus, kas tau žudyti maišo.
Ir pats galų gale nusižudyk.

Aš į pievas išeinu
Kad sunaikint daug gelių
Nemėgstu nieko, kas gražu
Man vemti noris nuo kvapų

Sutrypsiu daugel as gėlių
Kad nebebūtų čia jau jų
Nebus čia ir tų jų kvapų
Ir vėl gyventi bus ramu.

p.s. Aš labai mėgstu raidę "u"

Kelias buvo tuščias
Medžiai tylą audė
Lapai rudeniniai
Širdį man suspaudė

Naktys ilgos tapo
Vėjas girioj gaudė
Nužydėję gėlės
Tyliai tyliai snaudė

Dangus patamsėjęs
Ir siaučia pūga
Tik paukštis sušalęs
Praskrido staiga

Jis blaškos padangėj
Netekęs jėgų
Sušalęs nukrito
Ant medžio šakų

Ko tai neturiu kas veikti
Gal nueit ir ką prismeigti
Ar nupjauti kam nors galvą
Ar ištraukti kam nors žarną

Blemba kaip man sunku yra
Nes papjausiu tuoj merginą
Tokia jau mana natūra
Mėgstu aš labai jų kūną...

Aš niekados dar nemasčiau
kodėl aš gyvenu?
Ir kame glūdi ta prasmė
gyvenimo džiaugsmų

Kam aš sutvertas šiam sunkiam
išbandymui dievų
Aš lyg koks senas skuduras kabu
aplaistytas purvu

Aš lyg prisiūtas kreivas lopas
prie to gyvenimo skyliu
Aš tarsi seno grybo kotas
supuvusiu galu

Kame ir glūdi ta prasmė
gyvenimo džiaugsmų?
Turbūt prasmės nėra visai
Tiesiog aš gyvenu!

Kai paukščiai čiulbėjo ir lijo lietus
Paliko mūs Sigis gimtuosius namus
Įsėdo į laivą olandų šalies
Ir išplaukė jūron pagaudyt žuvies.

Beplaukiant jų laivą užklupo staiga,
Audra neregėta, baisesnės nėra!
Štai vėjas baisingas laivelį slapčia,
Pagriebęs jau neša į krantą nakčia.

Audra jau praėjo ir švisti pradėjo
Atsikelia Sigis baisioj nevilty
Patyręs daug skausmo ir baimės kely.
Negali suprasti kur dingo visi.

Šiek tiek pasėdėjo ant kranto, staiga!
Mintis apie mirtį aplankė slapta.
Pašoko įgeltas širdies jis skausmų.
Jis mirti turėsiąs? Negali to būt!

Praėjo kiek laiko ir jūra ryte
Parodė jam laivą, o gal tai migla?
Mūs Sigis regėjimo buvo kraupaus
Pradėjo jis rėkti balsu ne žmogaus.

Štai laivas atplaukia. O aukštas dangau!
Ką atneši man, ar aš to prašiau?
Tai buvo piratai grobikai pikti
Jie vėliavą juodą nešiojos širdy.

Pateko į laivą piratų baisių
Jų vadas nemėgo bailiųjų žmonių.
Patiko piratams Sigito drąsa
Laive jį vadino Baltąja Dvasia.

Bet Sigis mūs buvo visai nežiaurus
Žudyt negalėjo, neleido dangus.
Vis laukė progos, kad piratus baisius
Išmėtys į jūrą už blogus darbus.

Pasisekė Sigiui, net laivas braškėjo.
Sulaukė baisūnai kerštingos lemties
Paplaukios po jūrą, pavalgys žuvies.
To jie nusipelnė už kvapą mirties.

Pagriebęs jis vairą į delnus tvirtai
Nusprendė tėvynėn pargrįžti tikrai.
Pabodo bastytis pasaulio kampais
Tėvynėj juk laukia žmona su vaikais.

Štai priplaukė salą stačiausiais krantais
Pamatė sireną šviesiausiais plaukais.
Jos krūtys kaip auksas spindėjo gražiai
Sigitai, Sigitai gal jau pamiršai?

Juk žmoną namie palikai su vargais
Į jūrą ji žiūri kasdien su vaikais.
Atsiminė Sigis gimtuosius namus
Bala jos nematė neverta užtrukt.

Pargrįžo Sigitas gimtuosiuos namuos
Vaikai jį pamatę pastrykt už mamos
Apžėlė mūs Sigis svetinguos kraštuos
Jau nieks nematys jo žilosios barzdos.

Aš dar vaikštau nakty
o tu vis delsi
ir siela neranda sau vietos
nes tavęs nėr šalia
ir nesi su manim
sakyk man, gal jau nebemyli?

jei manim tu tiki
kai aš laukiu vilty
tai ateik ir paduoki man ranką
bet tavęs vis nėra
kelinta jau diena
aš juk lauksiu tavęs kol galėsiu

aš tik vieno prašau
patikėki manim
mes gyventi juk galim tik dviese
netikėsi manim
mano viltys sužlugs
be tavęs aš gyvent negalėsiu

jei manęs paklaustum
kas yra ta laimė
aš tau atsakyčiau, kad tai
laivai sudužę
jei manęs paklaustum
kas yra viltis
aš tau atsakyčiau, kad tai
užgesusi žvaigždė
jei manęs paklaustum
kas yra svajonė
aš tau atsakyčiau, kad tai
nepasiekiami krantai
jei manes paklaustum
kas yra ta meilė
aš tau atsakyčiau, kad
peilis tai į širdį...

Jūs norit paklausti, ką aš jaučiu
Kai žmogų kapoju į gabalus?
Tai neapsakomas jausmas,
Tarytum atgimstu iš naujo.
Tarytu gyvenimas šviečia ryškiausiom spalvom.
Žudyti man gera, labai labai gera
Žudysiu toliau nes aš noriu jums gero
As išvaduosiu jumis visus
Del to paaukoti gyvenimą savo
As pasiryžęs! Mielieji jūs mano!

Aš ateisiu pas kiekvieną iš jūsų

Aš patyriau ekstazę
Didžiausią savo ekstazę
Man buvo gera kaip niekad,
Nes aš pasikoriau